Darbas Lietuvoje ekonomikos augimo metu buvo nesunkiai surandamas, atlyginimai augo, atvykdavo vis daugiau imigrantų. Atrodė, kad taip daug laukiamas (net 20 metų) stebuklingas, auksinis laikotarpis, kai Lietuva gamins savo automobilius, lėktuvus, taps nepriklausoma, tuoj taps realybe. Nekilnojamo turto brokeriai vis su didesniu apetitu “uždirbdavo” pinigų, taip neva geranoriškai skatinant Lietuvos ekonomiką. Tačiau, atėjo atseit nelaukta ir niekam nenaudinga krizė…

Kreditų dalijimas tapo konservatyvesniu, naujų daugiabučių statybos projektai mažiau bankų finansuojami. Atlyginimai pradėjo kristi, pasklido dezinformacija, kad jau visiems Lietuvos gyventojams pamažu atlyginimai krenta. “Vienas išgirdo turguje, kad viena močiutė kitai pasakė baisią žinią – atlyginimai visiems krenta. Jis tuo tarpu šią istoriją jau su pagražinimu pranešė kitam.” Grandininė reakcija, kurios pasekmė, kiekvienas tapo gudresniu už kitą. Kiekvienas pradėjo TAUPYTI, ką jau sakyti apie paprastą žmogų, jeigu net didžiausi turtų savininkai pradėjo skaičiuoti savo lėšas iki paskutiniojo cento.

Ekonomika, kaip žinoma, tai banguojantis banginis, kurio plaukimo kursas pagal kitų nuomones niekam nėra žinomas. Tačiau juk šią finansinę sistemą visgi kūrė kažkas protingas , kažkas dėl kažko. Ir jis tikrai žino savo kūdikio charakterį.

Dar 1927 metais žinoma JAV ekonominė krizė, kuri buvo pavadinta “Didžioji depresija”, buvo sukelta per tam tikrus žmones kurie ir sukūrė dabartinę finansinę sistemą, tai kreditų vergija. Šios sistemos koncepcija, tai “skaldyk ir valdyk”. Skaldymas vyksta per kreditų nesaikų dalijimą bet kam, neatsižvelgiant ar jis tikrai galės ateityje sugrąžinti visą paskolą su procentais. Kai ekonomika pasiekia kritinį augimo tašką, ateina laikas skaldyti, ogi pastumti žmones į sekančią didžiąją depresiją. Kyla klausimas, kam? Dar niekam nepakenkė beveik už dyką įsigyti nekilnojamo turto… Gerai būtų jeigu čia tik atitektų kažkam kažkieno nekilnojamas turtas, tačiau tai reiškia bendrą labai pablogėjusią finansinę padėtį šalyje.

Dar krizės pradžioje terminas “Bendra pablogėjusi finansinė padėtis šalyje” yra šiuo atveju ne visų teisingai suprantamas. Ogi, situacija krizei neva prasidedant tikrai dar nėra bloga. Nes dezinformacija šitame etape dar tik ateina į eilinio gyventojo sąmonę ir tiktai jis nusprendžia ar jam taupyti, ar išlaidauti. Kitais žodžiais, šituo momentu yra formuojamas žmogaus dabartinės situacijos suvokimas, nuo ko priklausys visos ateities  bendruomenės nuomonė ir bendras krypties kelias. Galima pasirinkti du kelius: eiti senuoju, arba pasirinkti naują, gal netgi kažkam naudingą.

Kai spaudžiamas žmogus, jį pradeda graužti sąžinė, o kodėl aš negaliu “kažko spausti”. Diržų veržimasis prasideda globaliniu mastu iki pat visiško oro netekimo. Ko pasekoje pasirodo tunelio gale didelė juoda skylė, bet tikrai ne šviesa. Norint iš jos išeiti, tereikia tiek nedaug, tik pakeisti savo supratimą, kaip reikia teisingai pragyventi visą savo likusį gyvenimą. Čia nereikia atlikti sudėtingų ekonominių rodiklių skaičiavimų, analizių, išvadų, prognozių, pažadų senai močiutei sėdinčiai prie televizoriaus, skaičiuojančiai kiekvieną centą ir paskutines savo gyvenimo dienas.

Tereikia teisingo auklėjimo nuo pat mažens. Auklėjimas neturėtų būti suvokiamas tik šeimos ribose, dažniausiai savo jaukiuose namuose. Į auklėjimą įeina ir darželis, mokykla, draugai, giminės, atsitiktiniai žmonės, televizija, radijas, laikraščiai. Pasirinkite patys ką duoti savo vaikui, o vaikas netaps šunimi, jei jo šunys neišmokė loti.

Dabartinė situacija, kai žmonės masiškai išvažiuoja iš gimtų namų ieškoti laimės svetur – tampa madingu tam tikrų valstybių ekonominės situacijos atributu. Visgi žmonės pamato, kad laimė nepiniguose, nėra laimės svetur, ten nėra motiniškos meilės, kuri tave kaip kūdikį priglaus. Svetur tu esi tik konkurentas čiabuvių akyse, esi eilinis darbo jėgos išnaudojimo objektas, su kuriuo nuo pat pradžių nesiskaitoma, kaip su sau lygiu. Pradirbus tam tikrą laiką apima tėvynės ilgesys, kuris su kiekviena diena stiprės vis daugiau. Sugrįžtama namo ir vėl beveik viskas pradedama iš naujo. Klausimas: kam gaišti savo brangų laiką, jeigu galima sukurti savo šviesią ateitį ir pas save, gimtuose namuose. Supraskite vieną, išvažiavus į užsienį Jūs nepadėsite savo giminaičiams gyvenantiems gimtinėje. Atvažiuos užsieniečiai, ves Jūsų seseris, arba paliktas merginas ir formuos ateinančioje kartoje jau nebe tipinio Lietuvio mąstyseną, tradicijas, kalbą, mentalitetą. Kai norėsite sugrįžti į savo gimtąjį kraštą, atsidursite ir vėl “užsienyje“. Čia spąstai, kurie užsivers Jums to nematant. Nereikia kartoti klaidų, kurias jau padarė kiti.

Dabartinė situacija tikrai nėra iš lengvųjų, bet tik bendromis pastangomis, per bendras kančias bus įmanoma sukurti kažką vertingo, kas mažų mažiausiai duos didesnį šansą sukurti palankesnes gyvenimo sąlygas ateinančioms kartoms.

Taigi, išėjimo iš krizės receptas: reikia susikurti stiprią valią ir dorą savo poelgiais visuomenę. Neverta mesti kelio dėl takelio.