Gyvenimo prasmė – tai paprasta.
Rytietiškoje tradicijoje yra nuostabus instrumentas, kuris išveja kvailumą iš pernelyg protingų vienuolių, vadinasi – Koan.
Rytai – šalis kur žmonės nepasiduoda eilinėms gyvenimo silpnybėms, ten žmonės yra atvirkšti pagal gyvenimo būdą nuo vakarietiškų žmonių.
Jeigu praktiškajam vakarui visada trūksta savo sielos supratimo, tai rytas lengvai pasiklysta joje ir praranda ryšį su realybės objektyvumu. Todėl vakarietiškos ir rytietiškos psichologinės technikos taip ženkliai skiriasi tarpusavyje. Vakaruose moko atskleisti savo vidinį pasaulį, o rytuose – atskleisti supančio pasaulio realybę.
Iš to išeinant, mada rytietiškoms tradicijoms vakarams yra beprasmė, o kartais ir pavojinga. Vakarų šalininkas nepajaus jokio žavesio, nuo to, kad tvirtai pajus ant savo pečių mokytojo lazdos sunkumą, – jis ir taip žino, kad pasaulis kietas ir apčiuopiamas. O rytų vienuoliui lazdos pamoka itin svarbi, kuri primena su realiomis žaizdomis apie pasaulio vertingumą.
Rytietiškos psichologinės technikos yra vienuolių smegenų plovimui, kurie yra linkę skęsti amžinuose savo intelekto kupiname spekuliacijų pasaulyje. Ir Koan – viena iš tokių priemonių.
Pagal esmę, Koan – tai klausimas su įmantriais spąstais. Pavyzdžiui, vienas iš pačių žinomiausių Koanų – “Kaip skamba vienos rankos pliaukštilėjimas?”. Mokytojas užduoda klausimą mokiniui ir laukia nuo jo tam tikros reakcijos ir jeigu reakcija jam nepatiko, muša mokinį lazdą įsakydamas pagalvoti dar – ilgiau.
Ir štai vienuolis eina kur nors į ramią vietą, prisėda veidu prie sienos lotoso pozoje ir galvoja, kas tai per šlamštas – vienos rankos pliaukštilėjimas. Šitus pamąstymus vadina meditacija, bet tikrovėje jis iš tikrųjų sėdi ir galvoja apie baltą beždžionę. O galvosūkis tame ir yra, kol mokinys “galvoja” negalėdamas surasti atsakymo, tol ir tesis nuo mylimojo mokytojo kasdieniniai pamokymai su pamušimais.
Koan – tai stiprūs paradoksas. Jisai veikia, kaip akmuo, mestas į vidų sudėtingo veikiančio mechanizmo. Kai tik protas stengiasi ji suprasti, tai iškarto eina žiežirbos – mąstymo mašina pradeda blogai save jausti ir subyra. O mokini ir toliau tęsia maitinti Koanais iki tol, kol jo protas galutinai nekapituliuoja.
Kai tai įvyksta, naujas koanas jau neįveda mokinio į aklavietę. Vietoj to jisai atkerta kokiu nors fokusu – tokiu pat paradoksaliu, kaip pats klausimas. Pavyzdžiui, pats muša lazdą mokytoją, po ko kartu švenčia ir linksminasi, todėl, kad svarbiausia užduotis (riba), kuri skyrė mokinį nuo grožio ir garmonijos supančio jo pasaulio, dabar yra įveikta.
Aišku ne viskas taip lengva, bet tai dabar ne svarbu.
Pati pirma mokinio reakcija parodo, kur slepiasi jo masės centras. Jeigu mokinys tęsia gyventi protu, tai paradoksą supranta “rimtai” ir tuojau stengiasi jį išspręsti. O jeigu jis atsiribojo nuo proto, tai paradoksas jo niekaip netrukdys – o tai geras ženklas.
Sugrįžtame prie pagrindinio klausimo, kas yra gyvenimo prasmė – tai irgi tam tikras Koan. Ir daugiausia į jį pakliūva įvairūs svajotojai, kurie mėgsta padiskutuoti apie viso pasaulio likimus, sėdėdamas pas save virtuvėje. Kiti, atvirkšti pirmiems, sako “Atstokite, pas mane yra rimtesnių reikalų!”
Žmogus gali sukurti labai daug gražių ir poetiškų teorijų apie tai, kas yra gyvenimo prasmė, bet už kiekvieną rytuose jisai gautų smūgį lazdą. Realūs gyvenimas visada randasi kitame taške. Kur tik nepakliūtų protas savo mąstymuose, gyvenimo ten jau nėra – vien tik vaiduokliški atvaizdavimai. Kaip horizontas, kuris tolsta su tuo pačiu greičiu, su kokiu bandai jį pavyti.
Bet kuris protingas atsakymas apie gyvenimo prasmę – tai šlamštas. Kuo daugiau yra teorijų apie tai, kam yra gyvenimas ir kaip jį reikia gyventi, kuo stipriau bandai vytis prasmę, tuo tuštesnis ir liūdnesnis rodosi gyvenimas. Gyvenimas niekada nepasiduoda lūkesčiams, jis pats geras mokytojas, kuris visada šalia ir pasirengęs duoti stiprų smūgį.
Vytis prasmę reikia liautis – tada galima bus atnaujinti ryšį su gyvenimu ir pajusti kiekvienos akimirkos prasmingumą. Protas – tai kliūtis, o ne paieškos daiktas. O klausimas apie gyvenimo prasmę turi prasmę panaudoti jį tik kaip indikatorių – jeigu žmogui rūpi tas klausimas, reiškia jis pasiklydo. Tada lazda jam per pečius, arba išvirkite kavos – atsižiūrint į jūsų pasirinkimą…
