- Žmogaus branda
- Karo pabaiga
- Kodėl mes kariaujame?
- Aukštyn palei kopėčias
- Pasaulis viduje
- Skelbiame karą egoizmui
Žmogaus branda
Vieną kartą indėnas atskleidė savo anūkui vieną gyvenimo tiesą-paslaptį:
Kiekviename žmoguje vyksta karas, labai panašus į dviejų vilkų karą. Vienas vilkas atstovauja blogiui – pavydas, egoizmas, ambicijos, melas… Kitas vilkas atstovauja gėriui – taika, meilė, viltis, tiesa, gerumas, ištikimybė…
Mažas indėnas, sukrėstas senelio išmintingais žodžiais, akimirkai susimąstė, po ko paklausė:
O koks gi vilkas pabaigoje nugali?
Senas indėnas lengvai nusišypsojęs, atsakė:
Visada nugali tas vilkas, kurį pats maitini…
Karo pabaiga
Per visą žmonijos istoriją buvo be galo daug karų, susidūrimų, priekaištų tarp skirtingų pusių, pasirengimo karui arba žaizdų gydymosi nuo praeitų karinių konfliktų. Tai – faktas. Rodosi, kad antrasis pasaulinis karas, kurioje dalyvavo 62 valstybės ( tai yra 80 % visos žemės žmonijos), privalėjo parodyti ir įrodyti žmonėms stabilųjį pasišlykštėjimą kariniams veiksmams. Pagal įvairius duomenys, antrojo pasaulinio karo metu žuvo nuo 50 iki 70milijonų žmonių (Tarp jų: 27 milijonai žuvo fronte, likusieji nuo bado, nuo bombardavimo, “stovyklų”).
Kiek kartų žmonija prisekė sau, kad daugiau nepralies kraujo. Bet, iki šios dienos tai ten, tai čia – atsiranda vis naujas karas. Kaip ir lyg pasaulinis karas tęsiasi, persiliejant iš vienos valstybės į kitą ir net negalvoja baigtis.
Karas siurbia iš valstybių jėgas ginklų konkurencijai, iš motinų širdžių – baimę dėl vaikų. Bet ar būna po įvykusio karo laimėtojai?
Berods, taip. Mes atšaukiame aneksiją ir kontribuciją, bet ar tai kompensuoja žuvusius. Ar galima pinigais kompensuoti žmogaus mirtį? Pasaulis švenčia antrojo pasaulinio karo pabaigos dieną, tačiau ar nacistinės ir fašistinės ideologijos vis dar nepropaguojamos kiekvienoje valstybėje?
Kodėl mes kariaujame?
Pagal mokslininkų tyrimus, gyvulių konkurencija tarp savęs, konfliktai, kuriuos galima pavadinti “karo iniciatoriais”, labai gerai žinomi ir beždžionėms. Nežiūrint į tai, kad mes, žmonės, protingosios būtybės, berods pas mus yra visi šansai ir galimybės taikiai gyventi – protas (galimybė susitarti), tačiau mes vistiek kažkodėl taikiai negyvename.
Kartais rodosi, kad karas – tai ne daugiau negu dviejų pusių konfliktas, dviejų žmonių. O už šių žmonių ambicijų užnugario randasi milijonai žuvusiųjų. Bet jeigu mes galvosime, kad tik šie du žmonės kalti dėl tokios atsirandančios situacijos, tai mes suklysime. Bet kuris valstybės vadovas, koks ir bebūtų nepriklausomas savo veiksmuose ir teiginiuose, yra visuomenės produktas, priklauso nuo aplinkos. Būtent per aplinka gamta tokiu būdu įtakoja juos. Kam?
Kai mes ištirsime ir suprasime pasaulio sukūrimo dėsnius, kai mes išmoksime matyti už mūsų mažyčio materialaus pasaulio ribų pačią gamtą, tai mes tik tada ir gausime atsakymą. Mes juk dabar neklausiame, kodėl žmogus užsimuša nukritus iš septinto aukšto arba skęsta vandenyje, jeigu nemoka plaukti. Tai mums atrodo normalu, nes įsisavinome kelis “nepakeičiamus” fizikos dėsnius ir neturime gamtai dėl to jokių priekaištų.
Žmonija pakankamai prisikentėjo ir turėtu įsisavinti pasaulio sukūrimo dėsnius, kurie jį ir valdo. Jie ant tiek yra realus kaip ir “mūsų pasaulio” fiziniai dėsniai. Mes stipriai vėluojame įsisavinti šias taisykles, pažeidžiame jas būnant “nemandagumo būsenoje” ir dejuojame, kai skęstame, užsimušame, degame ar kariaujame. Nuo to, priklauso mūsų egzistavimas šiame pasaulyje. Čia, Dabar, Ateitis.
Aukštyn palei kopėčias
Visi mes esame vienos sielos dalimis ir labai glaudžiai tarpusavyje susieti. Tačiau mes šito nejaučiame – šituo mes panašus į subyrėjusiojo indo skeveldras. Kiekvienas vienišas, bet skaito save turiningu, apsaugojant savo vienišumą aštriomis briaunomis. Ne šiaip sau taip yra. Mes esame tokioje būsenoje pagal protingą gamtos sąmokslą, kad pajausti visą jos kartumą, pačios savęs žmonijos pažeminimą, niekingumą, netobulumą. Tiktai tada, kai mes būsime pasirengę kitam gyvenimui (teisingam) ir visomis savo jėgomis norėsime harmoningai, o kartu ir laimingai gyventi.
Ir visa šio nesusikalbėjimo esmė yra tame, kad pas kiekvieną atsirastu savo asmeninis siekimas tapti artimesniu gamtai. Tokiu būdu, grįžus prie jos pagrindų savo iniciatyva, pajusime begalinį gyvenimo skanų skonį – amžinybė, svarbiausieji pasaulio dėsniai, ramybė, tobulumas…
Gamtos savybių atskleidimas vyksta paeiliui, žemiausias šių kopėčių laiptas – absoliutus blogis, aukščiausias šių kopėčių laiptas – absoliutus gėris. Visi tarpiniai laiptai – tai santykinai gėrio laimėjimai kovojant su blogiu. Ir visas kelias palei šitas kopėčias vedantis į aukštumas eina sulig nenutrūkstančią žmogaus kovą su savo blogiu, su savo egoistine gamta.
Pasaulis viduje
Jeigu žmogus supras bendrąją pasaulio sukūrimo schemą, jis supras, kad visas jo gyvenimas – tai nesibaigianti kova su savo vidiniu blogiu, vis tęsiantis jo išstūmimas ir jo pakeitimas į gamtos teigiamas savybes – gėrį. Kol visas blogis nebus pakeistas gėriu – nenumatoma kovos pabaiga.
Kuo aktyviau gėris išstumia ir nugali blogį, tuo blogio pasireiškimai tampa intensyvesni, negailestingesni. Priežastis tame, kad kuo aukščiau kopiame palei laiptinę, tuo stipresnės gėrio ir blogio jėgos kovoja mumyse.
Gaunasi, kad karas iš tikrųjų vyksta vieno vienintelio žmogaus viduje, kiekviename iš mūsų. Viską ką mes matome – kentėjimus, tragedijas ir katastrofas, kurias patyriame – tai mūsų atvaizdas, mūsų neištaisytų savybių pasekmės.
Skelbiame karą egoizmui
Teraktai ir karai, sprogimai ir tragedijos tęsis, kol mes nepradėsime vidinį karą su blogiu dvasiniame lygmenyje. Tai – vidinis darbas ištaisant savo egoizmą,
Bet mes tingūs ir šiandien nuo tos tinginystės atsiranda daugelis tragedijų. Mes mokomės mažiau reikšmingus pagal savo esmę dalykus (mokyklose, universitetuose), kurie nesuteikia tikros tiesos apie tai kaip pasaulis yra sudarytas, kaip jis veikia, kokie jo sąveikos dėsniai. Tai kodėl mes linkę atmesti šį itin svarbu faktą?
Pasaulio sukūrimo sistema susideda iš dviejų priešingybių. Todėl karas – blogio panaikinimas gėriu – būtinas: kaip ir vidinis, dvasiškas taip ir žemiškas. Jokiu atveju negalima pamiršti apie tai, kad karas dvasiniame ir fiziniame lygmenyje yra neišvengiamas ir pastovus iki galutinio padėties ištaisymo. Jokiu atveju negalima save klaidinti, neva karą žemėje galima atšaukti tik susitarimais, nuolaidumais, bet kuriais kitais veiksmais – išskyrus mūsų egoistinės gamtos ištaisimu.
Mes turime lavinti teisingą supratimą – kas yra karas mūsų gyvenime? Pamatyti mūsų karuose liepimą būtinai taisytis. Nereikia bėgti, o atvirkščiai, kaip subrendę žmonės priimti savo asmenybės “pataisymo” būtinumą. Dvasiniame pasaulyje nuolat vyksta karas! Jeigu mes jį sėkmingai pabaigsime, tai jis pasibaigs ir fiziniame pasaulyje.



